- būkelis
- būkẽlis sm. (2) kankorėžis; žr. 3 būkas: Nueik miškan ir atnešk būkẽlių vaikam Dglš. Mažai šiemet būkẽlių – nebus kuom sėt miško Prng. Kam prinešei pirkion būkẽlių? Švnč. Mažutis kai būkẽlis, ė jau bernauna Ml.
Dictionary of the Lithuanian Language.